vėblinti

vė̃blinti (-yti), -ina, -ino 1. intr. Jž eiti palengva, kėblinti: Kur vė̃blini nesusisagstęs J. Žmogus vė̃blina iš kur peklos, šuva tuoj mato Kp. 2. refl. niekus šnekėti, pliaukšti, plepėti: Šoka jiej tę, vė̃blinas, linksminas Mrk.